Jei planuojate vestuves, tikriausiai bent kartą pagalvojote: „O kas, jei mes nefotogeniški?“
Dar dažniau girdžiu sakant: „Nemokam pozuoti. Atrodysim keistai. Juk ne modeliai.“
Ir žinote ką?
Tai – pati dažniausia baimė, kurią išgirstu iš porų prieš fotosesiją.
Bet šiandien noriu ją išsklaidyti. Šiltai, nuoširdžiai ir su visa meile, kurią jaučiu kiekvienai porai, atėjusiai prieš mano objektyvą.
Tu neturi mokėti pozuoti. Ir net neturėtum.
Profesionali vestuvių fotosesija – tai ne madų žurnalo viršelis. Nereikia žinoti, kur dėti rankas, kaip palenkti galvą ar stovėti „tinkamu kampu“.
Mano darbas – padėti Jums jaustis patogiai ir parodyti Jūsų tikrą ryšį. Nepriklausomai nuo ūgio, svorio, drabužių, patirties ar charakterio.
Net jei ateinate su mintimi „bijau objektyvo“, po kelių minučių būsite pamiršę, kad apskritai esu su fotoaparatu.
Nes visas dėmesys bus ne į kamerą, o į Jus – vienas į kitą.
Kodėl ši baimė tokia dažna?
Nes dauguma mūsų nėra pripratę būti fotografuojami profesionaliai.
Telefonu – taip. Bet kai kalba eina apie fotosesiją, iškart pajuntame spaudimą: „Reikia atrodyti gerai“, „Reikia mokėti stovėti“, „Reikia daryti kažką ypatingo“.
Visa tai sukelia įtampą dar iki fotosesijos.
O aš noriu Jums pasakyti – Jūs esate tobuli tokie, kokie esate. Tą dieną, tą akimirką – net jei jaučiatės kiek įsitempę.
Kaip padedu įveikti šią baimę?
Jaukus bendravimas ir planavimas kartu prieš vestuves
Mes pasikalbame – gyvai, telefonu, ar susirašome. Noriu žinoti, kuo gyvenate, kas Jus sieja, ką mėgstate. Taip kuriamas pirmas ryšys, kuris tęsiasi vestuvių dieną.
Nefotografuoju iškart
Kai susitinkam vestuvių dieną ar fotosesijai – pirmos minutės skirtos ne pozoms, o buvimui kartu. Kalbamės. Šiek tiek juoko, judesio, vienas kito pajautimo.
Neduodu dirbtinių pozų
Nebūsite statomi kaip statulos. Dažniausiai pasiūlau paprastus veiksmus: „apsikabinkit“, „pasižiūrėkit vienas į kitą“, „susilieskit nosytėm“, "pabėgiokim" – ir stebiu.
Kai atsiranda tikros emocijos, o jos atsiranda gana greitai – tuomet spaudžiu mygtuką.
Garsiai sakau komplimentus ir pagyrimus
Jei matau, kad spindite – pasakysiu. Nes kartais reikia tik vieno sakinio, kad visa baimė subyrėtų.
Gražiausi kadrai gimsta ne iš pozų, o iš jausmo
Dažnai poros po fotosesijos nustemba: „Mes net nepajutome, jau prabėgo valanda?!“
Ir tai didžiausias komplimentas man. Nes tai reiškia, kad leidote sau būti savimi – be spaudimo, be vaidybos, be „reikia gerai atrodyti“.
Man svarbiausia – kad nuotraukose matytumėte ne tik, kaip atrodėte, bet ir kaip jautėtės.
Jei vis dar bijote – žinokite: tai normalu
Ir svarbiausia – tai praeina labai greitai.
Tik pirmos kelios minutės kelia įtampą. Po to... viskas pasikeičia. Pradeda dominuoti buvimas vienas kitam. Prasideda juokas, šypsenos, ir net kartais – ašaros. Tikros. Nes tai ne tiesiog fotosesija – tai Jūsų dienos akimirkos/jausmai.
Pabaigai – nuoširdžiai
Jei skaitai šį straipsnį ir galvoji:
„Bet mes tai tikrai nefotogeniški...“, „Bet mes gi ne tokie kaip tie nuotraukose...“
Tai atsakau – fotogeniškumas nėra išvaizda. Tai emocija. Tikrumas. Ryšys. Buvimas savimi.
O tą jau turite.
Viską kita – palikite man.
Prižadu - pasirūpinsiu.
