Apie tai pradėjau galvoti vis dažniau. Tiek dažnai, kad supratau – noriu apie tai parašyti garsiai.
Metai iš metų pati pirkdama prekes ar užsisakydama paslaugas, labai retai palikdavau atsiliepimą. Dažniausiai apsiribodavau trumpa žinute: „Gavau, viskas gerai, ačiū.“ Ir tuo viskas pasibaigdavo. Atrodė – kam čia dar rašyti daugiau, juk žmogus padarė savo darbą.
Tačiau pradėjusi dirbti fotografe labai greitai supratau, kokią didžiulę reikšmę turi tie keli žodžiai. Kartais net vienas vienintelis žodis.
Kartais užtenka paprasto „ačiū“
Tikrai. Kartais užtenka gauti trumpą žinutę: „Ačiū.“ Ir juk tai parašyti visiškai nesudėtinga, ar ne?
Tačiau realybė tokia, kad labai dažnai po išsiųstų nuotraukų – tyla. Žinutė perskaityta, o atsakymo nėra. Ir tada galvoje pradeda suktis pačios įvairiausios mintys.
Kita pusė, apie kurią retai kalbama
Oi, kiek daug pažįstu kolegų, kurie nervinasi ir panikuoja negaudami jokio atgalinio ryšio. Jie pergyvena, sunkiai užmiega, analizuoja kiekvieną kadrą ir svarsto, ar tikrai viskas buvo gerai. Ar nuotraukos patiko. Ar galbūt kažkas ne taip.
Ir pati galiu atvirai pasakyti – ant rankų pirštų nesuskaičiuočiau, kiek kartų, nematydama jokio atsako, nors matau, kad žinutė perskaityta, viduje visiškai supanikuoju. Galvoje sukasi visos įmanomos versijos – nuo „gal nepatiko“ iki „gal kažką padariau ne taip“.
Tai labai žmogiška. Nes fotografija – ne tik paspaustas mygtukas. Tai emocija, laikas, dėmesys, atsakomybė, istorija ir dalelė manęs.
Pripratimas ir mažos gudrybės
Per tiek darbo metų, tiesa, pripratau prie to, kad retas kuris atrašo iš karto. Išmokau ir savotiškų „gudrybių“ – siunčiant nuotraukas užduoti klausimą, kad klientas bent kažką atrašytų. Ne todėl, kad norėčiau komplimento. O todėl, kad norisi žinoti – viskas gerai ar ne.
Ir kai sulaukiu atsakymo – trumpo ar ilgo – širdis tiesiog džiaugiasi. Net jei tai tik kelios eilutės.
Kodėl tas atsakas toks svarbus?
Nes tada jautiesi įvertintas. Nes tada norisi dar labiau stengtis. Nes tada vėl norisi griebti fotoaparatą, bėgti fotografuoti, kurti, augti ir tobulėti.
Atsiranda tas jausmas, kai skraidai, džiaugiesi ir negali nustoti šypsotis. Atrodo – kam to reikia? Juk tai tik keli žodžiai. Bet patikėkite – jie daro labai daug.
Kai pats tai supranti
Kai suvokiau, kokią prasmę turi atgalinis ryšys, pasikeičiau ir pati. Dabar stengiuosi visiems paslaugų teikėjams atsakyti iš karto. Parašyti, kad gavau, kad patiko, kad džiaugiuosi. O jei paslauga stipriai nudžiugino – palieku ir viešą atsiliepimą. Tai užtrunka kelias minutes. Bet prasmė ir reikšmė – labai didelė.
Pabaigai
Atgalinis ryšys nėra prievolė. Jis nėra reikalavimas. Jis nėra „reikia“. Bet tai yra žmogiškas ryšys tarp dviejų žmonių.
Ir taip – mes jo laukiame. Ne todėl, kad norime pagyrų. O todėl, kad norime žinoti, jog tai, ką darėme su atsidavimu, rado vietą jūsų širdyje.
Jei kada svarstysite – rašyti ar nerašyti – parašykite. Net trumpas „ačiū“ kartais reiškia labai daug 🤍
