Bijau išsitepti vestuvinę suknelę. Ar tikrai verta dėl to aukoti savo vestuvių dieną?

Jeigu reikėtų išrinkti vieną sakinį, kurį vestuvių dieną išgirstu dažniausiai, jis tikriausiai skambėtų taip: „..bijau susitepti suknelę“. Ir tai visiškai suprantama, vestuvinė suknelė dažnai yra viena brangiausių jaunosios detalių. Jos ieškoma mėnesių mėnesiais, važinėjama po salonus, matuojami skirtingi modeliai, koreguojamos detalės, laukiama, kol ji bus pasiūta ar pritaikyta būtent Jums. Natūralu, kad į ją sudedama ne tik nemaža pinigų suma, bet ir labai daug emocijų, svajonių ir vilčių.

Tačiau per daugiau nei dešimt metų fotografuojant vestuves pastebėjau vieną labai įdomų dalyką, kartais nuotaka taip susikoncentruoja į suknelės saugojimą, kad pamiršta mėgautis akimirka. Vietoje to, kad juoktųsi, apkabintų savo vyrą, džiaugtųsi artimųjų buvimu ar tiesiog gyventų ta diena, mintys nuolat sukasi apie tai, ar suknelės apačia dar švari, ar nuometas nenuslydo, ar plaukai vis dar atrodo taip pat, kaip prieš ceremoniją. Būtent tada norisi sustoti ir užduoti vieną labai paprastą klausimą. Ar tikrai po daugelio metų prisiminsite, kokia buvo Jūsų suknelės apačia? Ar vis dėlto prisiminsite emocijas, kurias tą dieną išgyvenote?

Kodėl ši baimė tokia didelė?

Nemanau, kad nuotakos bijo purvo. Iš tikrųjų jos bijo visai ne to. Dažniausiai baimė slypi daug giliau. Bijoma, kad kažkas pastebės, kad kažkas pakomentuos, kad nuotraukose suknelė nebeatrodys idealiai, kad po vestuvių atsiras žmogus, kuris pasakys: „Oi, jau vakare tai buvo visa purvina“. Čia, deja, labai didelę įtaką padarė socialiniai tinklai. Kasdien matome šimtus vestuvių nuotraukų, kuriose viskas atrodo nepriekaištingai. Suknelė idealiai balta, plaukai nė kiek nepasikeitę, makiažas lyg ką tik atliktas, atrodo, kad visą dieną niekas net nejudėjo. Tačiau realybė yra visiškai kitokia.

Vestuvės trunka ne pusvalandį. Dažniausiai tai yra dešimt, dvylika ar net keturiolika valandų. Per tiek laiko natūralu, kad suknelė susiglamžys. Natūralu, kad jos apačia prisilies prie žemės. Natūralu, kad šukuosena taps šiek tiek laisvesnė, o eigoje lūpdažį teks pasitaisyti. Ir žinote ką? Tai nėra problema.

Problema atsiranda tada, kai visą dieną stengiamasi kovoti su tuo, kas yra visiškai natūralu. Vestuvės nėra mados fotosesija, kurioje kiekviena detalė visą dieną išlieka nepakitusi. Tai gyva šventė, kupina judesio, apkabinimų, šokių, juoko, ašarų ir daugybės emocijų. Visa tai neišvengiamai paliečia ir Jūsų išvaizdą. Kuo aktyviau gyvenate savo vestuvių dieną, tuo labiau ji atsispindi ir Jūsų įvaizdyje, tai nėra ženklas, kad kažkas nepavyko. Priešingai, tai ženklas, kad leidote sau iš tikrųjų išgyventi vieną gražiausių gyvenimo dienų.

Labai dažnai matau, kaip nuotakos be reikalo apkrauna save mintimis apie tai, kas po kelių dienų ar savaičių nebeturės jokios reikšmės. Suknelę galima išvalyti, šukuoseną išardyti, makiažą nusivalyti, tačiau nė viena prarasta emocija ar akimirka nebegrįš, todėl kartais verta savęs paklausti, kas po dešimties ar dvidešimties metų bus svarbiau: ar tai, kad suknelės apačia visą dieną išliko visiškai švari, ar tai, kad tą dieną juokėtės iki ašarų, šokote iš visos širdies ir nė akimirkai nepamiršote, dėl ko iš tikrųjų susirinkote.

Suknelė neturėtų diktuoti Jūsų vestuvių dienos

Labai dažnai vestuvių dieną tenka išgyventi situacijas, kai gražiausios idėjos ar spontaniškos akimirkos atmetamos vien dėl baimės susitepti suknelę. Atsisakoma fotografuotis pievoje basomis, nenorima eiti arti vandens telkinio, bijoma prisėsti ant suoliuko ar laiptų, vengiama laisvai ir aktyviai judėti ar net laisvai pašokti vakare šokių aikštelėje. Visa tai daroma ne todėl, kad žmogus to nenori, o todėl, kad mintyse nuolat sukasi viena baimė: „O kas, jeigu susitepsiu?“ ir "Ką pagalvos kiti".

Tokiais momentais visada norisi priminti labai paprastą dalyką. Vestuvinė suknelė buvo sukurta tam, kad ją vilkėtumėte visą dieną, o ne tam, kad ji ribotų Jūsų sprendimus. Ji neturėtų nulemti, kur fotografuositės, kaip judėsite ar kiek leisite sau atsipalaiduoti. Jeigu dėl baimės susitepti atsisakote vietų, kurios Jums iš tikrųjų patinka, ar akimirkų, kurios galėtų tapti pačiomis gražiausiomis visos dienos prisiminimuose, tuomet suknelė tampa svarbesnė už pačias vestuves.

Per daugelį metų fotografuojant vestuves pastebėjau vieną dėsningumą. Emocingiausios ir gyviausios nuotraukos beveik niekada negimsta tada, kai pora stengiasi išlaikyti viską nepriekaištingai tvarkingai. Jos gimsta tada, kai jaunieji leidžia sau būti savimi, juokiasi, eina ten, kur veda jų emocijos, apsikabina negalvodami apie susiglamžiusį audinį ar žolės prisilietimą prie suknelės krašto. Būtent tokios akimirkos po daugelio metų tampa pačiomis vertingiausiomis, nes jose matomas ne tobulas drabužis, o tikri žmonės ir tikri jų jausmai.

O kas blogiausio gali nutikti?

Pabandykime trumpam pamiršti visas baimes ir į šią situaciją pažiūrėti visiškai racionaliai. Tarkime, Jūsų vestuvinės suknelės apačia tikrai susitepė, galbūt fotografuojantis pievoje atsirado šiek tiek žolės dėmių, vaikštant miško taku prisikabino dulkių, o vakare šokių aikštelėje ant jos užlipo svečias. Ir kas tada? Ar dėl to ceremonija taps mažiau graži? Ar dėl to Jūsų santuoka bus mažiau prasminga? Ar dėl to svečiai nustos džiaugtis kartu su Jumis? Ar dėl to vestuvių nuotraukos taps negražios?

Žinoma, kad NE.

Blogiausia, kas dažniausiai gali nutikti, yra tai, kad po vestuvių suknelę teks nuvežti į valyklą. Kartais gali prireikti šiek tiek daugiau priežiūros, kartais nepavyks išvalyti absoliučiai kiekvienos dėmelės, tačiau būkime atviri, vestuvinė suknelė ir buvo pirkta tam, kad ją vilkėtumėte visą dieną. Ji negali likti tokia pati, kokia buvo atsiėmus ją iš salono. Daug blogiau būtų, jeigu dėl baimės ją susitepti atsisakytumėte gražiausių akimirkų. Jeigu neleistumėte sau nubėgti prie ežero saulėlydžio metu, neatsisėstumėte pievoje, nepašoktumėte iš visos širdies ar nesiryžtumėte stipriai apkabinti savo artimųjų vien todėl, kad bijote kelių žolės stiebelių ant suknelės krašto. Po daugelio metų prisiminsite ne dėmes, o tai, ko neišdrįsote padaryti.

Ką apie Jus iš tikrųjų prisimins svečiai?

Dažnai būsimos nuotakos baiminasi, kad svečiai pastebės kiekvieną smulkmeną, kad kažkas atkreips dėmesį į šiek tiek susiglamžiusią suknelę, nebe tokią ryškią lūpų spalvą ar keliais centimetrais pasislinkusį nuometą. Tačiau per visus darbo metus supratau vieną labai paprastą tiesą – žmonės prisimena ne tai, kaip atrodėte, o tai, kaip jautėtės.

Pagalvokite apie paskutines vestuves, kuriose dalyvavote. Ar prisimenate, kokios spalvos buvo nuotakos bateliai? Ar jos suknelės apačia vakare vis dar buvo nepriekaištingai balta? Ar šukuosena buvo lygiai tokia pati, kaip ryte? Greičiausiai ne, tačiau tikriausiai prisimenate, kaip jaunikis susigraudino pirmą kartą pamatęs savo būsimą žmoną, kaip tėvai braukė ašaras ceremonijos metu ar kaip jaunieji šoko taip, lyg aplink daugiau nieko nebūtų.

Žmonės prisimena emocijas. Jos išlieka daug ilgiau nei bet kokios išvaizdos detalės, todėl vietoje klausimo „ar mano suknelė vis dar atrodo idealiai?“ daug svarbiau savęs paklausti „ar šiandien leidau sau būti laiminga?“. Be to, vestuvėse svečiai į Jus žiūri visai kitaip nei Jūs pati. Jie nestebi, ar suknelės apačia vis dar idealiai balta, ar plaukų sruoga pasislinko keliais centimetrais. Jie mato laimingą nuotaką, nuoširdžiai besišypsančią savo vyrui. Labai dažnai dalykų, dėl kurių jaudinasi pati nuotaka, aplinkiniai net nepastebi tol, kol ji pati į juos neatkreipia dėmesio.

Kodėl kartais žmonės taip mėgsta komentuoti kitų išvaizdą?

Deja, kartais gali atsirasti tas vienas žmogus, kuris daugiau dėmesio skirs ne Jūsų ceremonijai, ne Jūsų laimei, o tam, kad pastebėtų menkiausią netobulumą. Kartais tai būna garsiai ištarti komentarai, kartais tik pašnibždomis pasakytos pastabos, tačiau jų esmė visada ta pati, vertinama išvaizda, o ne tai, kas tą dieną iš tikrųjų svarbu. „Jau suknelė purvina“, „Šukuosena jau nebe tokia“, „Nuometas kažkaip pasislinkęs“, „Makiažas vakare jau pavargęs“.

Noriu pasakyti labai atvirai – tokie komentarai nėra reikalingi. Jie daugiau pasako apie žmogaus požiūrį į šventę nei apie pačią nuotaką. Vestuvės nėra vieta ieškoti trūkumų ar vertinti kitų išvaizdą, tai diena, skirta džiaugtis dviejų žmonių meile, jų kuriama šeima ir visomis emocijomis, kurios tą dieną užpildo aplinką. Komentarai nepadaro vestuvių gražesnių. Jie nesukuria geresnės nuotaikos. Jie nepadeda jauniesiems atsipalaiduoti. Priešingai, dažnai užtenka vienos tokios pastabos, kad nuotaka likusią dienos dalį pradėtų galvoti ne apie šventę, o apie tai, ar tikrai jos suknelė atrodo blogai, ar šukuosena jau išsileido ir ar tai pastebėjo daugiau žmonių. Kartais žmonės net nesupranta, kokią įtaką jie gali turėti, o atrodytų tik visiškai nekaltas komentaras.

Man labai norėtųsi, kad vestuvėse atsirastų daugiau žmonių, kurie pastebi ne tai, kas susiglamžė, o tai, kas sujaudino. Kurie vietoje pastabos apie suknelę pasakytų, kokia graži buvo ceremonija. Kurie vietoje komentaro apie išsileidusią garbaną pasidžiaugtų, kaip stipriai vienas kitą myli jaunieji. Tokie žmonės ne tik kuria gražesnę šventės atmosferą, bet ir leidžia jauniesiems visą savo dėmesį skirti tam, kas tą dieną iš tikrųjų svarbiausia – meilei, šeimai ir vienas kitam.

Fotografui svarbiausia ne tobula suknelė, o tikros emocijos

Iš patirties, fotografuojant vestuves galiu pasakyti vieną dalyką, dar niekada nesu ištrynusi nuotraukos tik todėl, kad suknelės apačioje matėsi šiek tiek žolės ar dulkių, tačiau ne kartą teko matyti akimirkas, kurios taip ir neįvyko vien dėl baimės susitepti. Kartais pora atsisako fotografuotis vietoje, kuri puikiai tiktų jų istorijai, kartais nuotaka vengia stipriau apsikabinti vyrą, kad nesusiglamžytų audinys ar neišsiteptų, kartais atsisakoma net paprasčiausio pasivaikščiojimo basomis prie vandens, nors būtent to abu labai norėjo.

Dar daug kartų pakartosiu vestuvių dieną svarbiausia ne idealiai gulintis audinys - svarbiausia emocija. Garantuoju, kad po daugelio metų nežiūrėsite į nuotrauką ieškodami, ar suknelės apačia buvo švari. Žiūrėsite į savo veidus, į šypsenas, į apkabinimus, prisiminsite tą jausmą, kurį pavyko sustabdyti viename kadre. Ir patikėkite, nuoširdi emocija visada bus gražesnė už tobulai išsaugotą suknelę.

Ir pabaigai, po vestuvių liks ne suknelė, o prisiminimai

Po vestuvių suknelė greičiausiai iškeliaus į valyklą ar atgal į saloną. Gėlės nuvys. Tortas bus suvalgytas. Šukuosena išardyta, o makiažas nuvalytas dar tą patį vakarą. Bet yra dalykų, kurių nebegalėsite pakartoti. Pirmasis žvilgsnis vienas į kitą. Tėčio apkabinimas prieš ceremoniją. Mamos ašaros. Pirmasis šokis. Artimųjų juokas. Visa tai įvyksta tik vieną kartą, todėl labai norėčiau, kad kiekviena būsima nuotaka prisimintų vieną paprastą mintį. Suknelę visada galima išvalyti, bet neįmanoma iš naujo išgyventi vestuvių dienos vien todėl, kad pirmą kartą per daug jaudinomės dėl to, kas galiausiai neturėjo jokios reikšmės. Kartais vestuvių dieną atrodo, kad maža dėmelė ant suknelės yra didžiulė problema. Tačiau po metų, penkerių ar dešimties labai dažnai net nebeprisiminsite, kad ji atsirado. Užtat puikiai prisiminsite, kaip jautėtės tą akimirką, todėl jeigu reikėtų rinktis tarp nepriekaištingai švarios suknelės ir dienos, kurią išgyvenote visa širdimi, tikiuosi, kad visada pasirinksite antrą variantą.

Jeigu šio straipsnio pabaigoje reikėtų palikti tik vieną sakinį, norėčiau, kad jis būtų toks:

Gyvenkite savo vestuvių dieną taip, kad po daugelio metų prisimintumėte ne tai, kaip saugojote suknelę, o tai, kaip stipriai tą dieną mylėjote, juokėtės ir buvote laimingi.