Labai dažnai sulaukiu žinučių iš moterų, kurios rašo, jog nori buduarinės fotosesijos, bet… nedrįsta. Tose žinutėse telpa labai daug – abejonės, baimės, nepasitikėjimas savimi, kartais net ilgi vidiniai monologai. Tokiais momentais tenka pabūti ne tik fotografe, bet ir išklausytoja, patarėja, o kartais – tiesiog žmogumi, kuris nuramina.
Galiu pasakyti labai paprastai – jei tas noras kyla, jo nereikia slopinti. Gyvename tik kartą, o tokios fotosesijos nėra apie kūną. Jos apie leidimą sau būti, pajusti, pamatyti save kitaip. Apie sustojimą ir buvimą su savimi.
Buduarinė fotosesija labai dažnai tampa savotiška terapija. Ne todėl, kad kažkas pasikeičia išoriškai, o todėl, kad moteris išeina kitokios būsenos – drąsesnė, ramesnė, labiau pasitikinti savimi. Ir tai visada matosi nuotraukose.
Darbas vyksta tik moterų kompanijoje. Fotosesijos metu esame aš, fotografė Sandra, ir makiažą atliekanti vizažistė Rolanda. Tai saugi, rami ir palaikanti aplinka, kurioje nereikia nieko įrodyti ir nieko vaidinti.
Niekada nepradedame nuo atvirumo. Aš niekada iš karto neprašau nusirengti. Viskas vyksta mažais, natūraliais žingsniais. Pradedame nuo įprastų, portretinių kadrų su visiškai neatvira apranga. Susipažįstame, apsiprantame, pasikalbame. Kai pajuntu, kad atsirado pasitikėjimas ir ramybė, tik tada natūraliai pereiname prie atviresnių kadrų.
Fotosesijos pabaigoje visada stengiuosi užbaigti lengvai – tais kadrais, kuriuos juokais vadinu „profilio nuotraukai pakeisti“. Tais, kuriuose yra šypsena, juokas, atsipalaidavimas ir labai tikras jausmas. Dažnai tuomet kartu ir pasijuokiame, nes įtampa būna seniai paleista.
Jei nori, bet nedrąsu – tai visiškai normalu. Drąsa dažniausiai ateina ne prieš, o jau proceso metu. O mano darbas yra padėti jai atsirasti.
